Chopokas (2024 m.)

Pirma pažintis su kalnais buvo (kaip netikėta) labai jau naivi, turbūt taip ir turėtų būti. Buvom naujokėliai, susiruošę į pirmą kelionę, kur atostogos buvo ne “vieną savaitgalį reikia būti ten, o kitą ten, tai va tas kelias dienas kažkur pabūsim tarp šitų vietų”. Slovakija nėra labai toli, tai susiruošėm į ją su nakvyne Čekijoje (iš tiesų taip įvyko todėl, kad turėjom šiek tiek kitokių planų, na bet yra kaip yra).

Kaip naujai iškeptas keliautojas į kalnus žiūrėjau labai atsargiai. Man patikdavo pakeliui sutoti ir su ilgesių žiūrėti į nedidelių kalvelių ir aukštesnių kalnų didybę, netgi spoksoti į uolas važiuojant raitytais keliukais (tai, kad atostogauti susiruošėm palyginti vėlai, nereiškia, kad nevažinėjam po visokius ten užsienius), bet jie visad man atrodė pernelyg neįveikiami. Lipti? Nooo, užkilsim keltuvu ir pavaikštinėsim truputį šen bei ten, kaip ir priklauso padoriems turistams. Taigi Chopokan užkilom labai buožiškai, atstovėję nedidelę rytinę eilę ir iškart nusipirkę bilietus atgal.

2024 m siekiantis Chopokas nėra aukščiausias Žemųjų Tatrų kalnas – jį lenkia Dumbier ir Štiavnica. Pietinė kalno pusė švelni, apaugusi žolėmis, šiaurinė šiurkštesnė, uolingesnė. Užlipimui yra daugybė galimybių, mes išbandėm tik nusileidmą iš šiaurinės pusės ir pilną kelionę iš pietinės.

Dabar juokinga pagalvojus – po metų vasaros pradžioje užsukom pietinėn Chopoko pusėn lengvam pasivaikščiojimui, ir kėlimasis keltuvais atrodė nereikalingas laiko švaistymas, tik  tąkart su oru vėl nelabai nusisekė, nes pūtė itin stiprus vėjas. Bet tą pirmąjį kartą dar nebuvo “po metų”, taigi keltuve makalavau kojomis, dairiausi veršiuko akim ir fotkinau viską, kas tilpo į objektyvą. Išlipus, aišku, reikėjo palypėti dar šiek tiek į tą akmenų krūvą, kurioje buvo siaubinga grūstis, kai kurie žmonės ten neatlaikė krūvio ir krito, o jiems iškvietinėjo pagalbą. Jei trumpai drūtai, vaizdai gražūs, bet nebuvo labai smagu. Kelios privalomos foto ir riedėjau nuo viršūnės žemyn. Trumpas sustojimas Kamenná chata pavalgyti. Bent jau kol kas slovakų virtuvė mano viena mėgstamiausių, jų nuostabios ir kalnų klimatui puikiai pritaikytos sriubos (net prasčiausioj slovakiškoj skylėj sriuba gausis bent pusėtina), o po sunkios dienos sakytų haluškių dar nė karto nepavyko įveikti iki galo.

Tada akis užkliuvo už takelio. Tysojo jis ant keteros, jame žmonių mažiau, ir pats atrodė visai patogiai. Taip ir patraukėm juo. Net prasidėjęs griaustinis mūsų neišbaidė. Ir va žingsnis po žingsnio pradėjom leistis nuo kalno, kartais pamąstydami, kad gal reikėtų grįžti ir išnaudoti tuos nusileidimui skirtus bilietus. Buvom pasiėmę turistinius lankstinukus, bet negliu teigti, kad jie teikė daug naudos, kadangi net kalno puses painiojom. Tačiau Chopokas taip gerai sužymėtas, kad net visiški nevykėliai (kaip mes) sugebėtų rasti išėjimą iš jo.

Kalnas “kvailais turistais” nesidžiaugė. Mūsų krikštas nebuvo malonus – užklupusi didelė audra negailėjo nei mūsų, nei fotoaparato. Šlaitai pavirto upėmis, o mes – šlapiais viščiukais. Iš pradžių bandėm slapstytis po šakomis, po to spjovėm į viską ir nuplaukėm žemyn. Grįžę išpylėm iš batų vandenį, išsigręžėm kelnes ir… susijaudinę pradėjom planuoti žygį į Dumbier.

Daugiau informacijos: www.summitpost.org